Kodėl Mikė yra Pūkuotukas?

Kodėl Mikė yra Pūkuotukas? 2012-09-01

Ištrauka iš A. A. Milne pasakos apie Mikę Pūkuotuką.


Kartą, senų senovėje, gal praėjusį penktadienį, gyveno sau Mikė Pūkuotukas vienų vienas miške po Juozėno pavarde.

(- O ką reiškia "po pavarde"? - paklausė Jonukas.
- Tai reiškia, kad virš jo durų auksinėmis raidėmis buvo parašyta pavardė. O jis gyveno po ja.
- Mikė Pūkuotukas gerai nežinojo, kaip čia yra, - pasakė Jonukas.
- Užtat dabar žinau,- sumurmėjo Meškiukas.
- Bet paklausykite toliau,- tariau.)


Vieną gražią dieną Pūkuotukas išėjo pasivaikščioti. Ėjo ėjo ir pateko į pievelę girios vidury, vidury tos pievelės augo didelis ąžuolas, o to ąžuolo viršūnėje kažin kas garsiai dūzgė.

Mikė Pūkuotukas atsisėdo po ąžuolu, pasirėmė galvą letenėlėmis ir ėmė svarstyti.
Iš pradžių pats sau tarė:
- Tas dūzgimas kažką reiškia. Toks dūzgiantis dūzgimas be niekur nieko nedūzgia. Jeigu girdžiu dūzgimą, vadinasi, kas nors dūzgia, o kiek žinau, dūgzti gali tiktai bitės.
Paskui vėl valandėlę pagalvojo ir tarė:
- O bitės ir yra medui nešti.
Po to atsistojo tardamas:
- O medus nešamas man valgyti.
Ir ėmė kopti į medį.
Jis kopė ir kopė, ir kopė, ir kopė, o kopdamas dainavo ir dainavo maždaug taip: 

Ir kodėl, zy zy zy,
Medų mėgstam mes visi?
Gal todėl, dūz dūz dūz,
Kad medus labai gardus.  

Paskui užkopė dar
aukščiau...
dar
aukščiau...
ir
dar
truputėlį
aukščiau.
Ir taip kopdamas sudėjo kitą dainelę:

Jei lokiais pavirstų vieną kartą bitės,
Jos kur nors ant žemės namukus statytų.
Bet kadangi bitės virst lokiais nenori,
Tenka medžiais laipiot, kol nutversi korį.


Meškiukas buvo gerokai pavargęs, todėl ir užtraukė Liūdesio giesmę. Jis jau buvo prie pat medaus, jau atsistojo ant šakos, tik staiga...
Triokšt!
- Gelbėkit!- suriko Pūkuotukas dribtelėjęs ant šakos trim metrais žemiau.
- Jeigu nebūčiau... - pradėjo ir nebaigė sakyti, nes šešiais metrais žemiau atsimušė į kitą šaką.
- Matyt, supratote, ką norėjau padaryti,- paaiškino Pūkuotukas virsdamas kūliais ir atsitrenkdamas dar į vieną šaką, augančią devyniais metrais žemiau.- Ką norėjau padaryti...
- Aišku, tai, ko gero...- pareiškė jis brazdėdamas per kitas šešias šakas.
- Viskas, mano manymu, atsitiko todėl,- tarė atsisveikindamas su paskutine šaka ir tris kartus persiversdamas,- tik todėl, kad aš per daug mėgstu medų.- Gelbėkit!- suriko ir šlumštelėjo į kadugių krūmą.

Išsiropštęs iš tankumyno, išsitraukė nosin susmigusius dygius spyglius ir vėl ėmė galvoti. Pirmiausia atsiminė Jonuką.

(- Mane?- paklausė Jonukas virpančiu iš susijaudinimo balsu.
- Taip, tave.
Jonukas nieko neatsakė, tik jo akys vis labiau plėtėsi, o veidukai vis labiau raudo.)

Taigi Mikė Pūkuotukas nuėjo pas savo draugą Jonuką, kuris gyveno už žalių durų kitame Girios krašte.
- Labą dieną, Jonuk,- tarė Pūkuotukas.
- Labą dieną, Mike Pūkuotuk!- pasakei tu.
- Įdomu, ar kartais neturi balionėlio?
- Balionėlio?
- Taip. Einu pas tave ir galvoju: "Įdomu, ar kartais Jonukas neturi balionėlio?"- Būtent taip tariau sau galvodamas apie balionėlius.
- O kam tau balionėlis?- paklausei.
Mikė Pūkuotukas apsidairė aplink, ar kas neklauso, prisidėjo prie snukučio letenėlę ir vos girdimai sušnabždėjo:
- Medus!
- O ką turi bendro balionėlis su medum?
- Turi, atsakė Pūkuotukas.

Kaip tik išvakarėse tu buvai nuėjęs pažaisti pas savo bičiulį Paršelį, ir ten visi gavote po balionėlį. Tu gavai didelį žalią balionėlį, o vienas Triušio draugų ir giminiečių gavo didelį žydrą balionėlį ir užmiršo jį parsinešti namo - mat buvo dar per jaunas vaikščioti į svečius. Tu parsinešei namo abu balionėlius - ir žaliąjį, ir žydrąjį.
- O kurio norėtum?- paklausei Pūkuotuką.

Jis apsiglėbė galvą letenėlėmis ir labai rimtai susimąstė.

Matai, koks reikalas, atsakė Pūkuotukas.- Jeigu eini kopinėti medaus su balionėliu, svarbiausia, kad bitės tavęs nepastebėtų. Taigi jeigu bus žydras balionėlis, bitės gali palaikyti jį dangaus lopinėliu ir tavęs nepastebėti, o jeigu bus žalias balionėlis, gali palaikyti medžio gabalėliu ir taip pat nepastebėti. O dabar pagalvokim, kurį verčiau imti?

- Manai, jos gali nepastebėti tavęs po balionėliu?- paklausei.

Ir gali, ir negali,- atsakė Mikė Pūkuotukas.- Bičių nesupaisysi.- Paskiau pagalvojo trupučiuką ir pridūrė: - Pasistengsiu atrodyti mažas tamsus debesėlis. Tai turėtų jas suklaidinti,

- Tada verčiau imk žydrąjį balionėlį, pasiūlei tu. Kaip tarei, taip ir padarėt.


Taigi judu pasiėmėte žydrąjį balionėlį. O tu dar pasiėmei šautuvėlį - dėl viso pikto, kaip esi įpratęs. Tada Pūkuotukas nuėjo į vieną jam žinomą purvyną ir ėmė ten baisiausiai voliotis, kol visai pajuodo. Kai balionėlis buvo gerai pripūstas ir pasidarė didelis didelis, judu su Pūkuotuku paėmėte jį už virvelės, o paskui tu staiga ją paleidai, ir meškiukas grakščiai pakilo į dangų ir pakibo jame - sulig medžio viršūne ir maždaug per šešis metrus nuo jos.
- Valio! - šūktelėjai tu.
- Juk iš tiesų stebuklinga?- iš aukštybių suriko Mikė Pūkuotukas.- Į ką aš panašus?
O tu jam atsakei:
- Panašus į pakibusį po balionėliu meškiuką.
- O ne,- susirūpinęs paklausė Pūkuotukas,- o ne į mažą juodą debesėlį žydrame danguje?
- Nė kiek.
- Matai, iš viršaus viskas gali atrodyti kitaip. Be to, kaip jau sakiau, bičių nesupaisysi.

Vėjas, galėję nunešti meškiuką arčiau medžio, lyg tyčia nepūtė. Pūkuotukas galėjo medų matyti, galėjo medų uostyti, bet negalėjo medaus pasiekti.

Netrukus Mikė nutarė su tavim pasitarti.
- Jonuk!- garsiai sušnibždėjo jis.
- Ką?
- Rodos, bitės kažką įtaria.
- O ką?
- Nežinau. Bet jaučiu, kad jos yra įtarios.
- Gal mano, kad tu gretiniesi prie jų medaus?
- Gali būti. Bičių nesupaisysi.

Valandėlę buvo tylu. Paskui Mikė Pūkuotukas vėl šūktelėjo tau iš viršaus:
- Jonuk!
- Klausau!
Ar turi namie skėtį?
- Turiu.
- Norėčiau, kad jį čia atsineštum ir vaikščiodamas su juo pirmyn ir atgal retkarčiais žvilgčiotum į mane ir kalbėtum: "Nagi, nagi, visai panašu į lietų..."- Manau, kad tai mums padės apgauti bites.
Tu tada nusišypsojai ir pamanei: "Kvailas, doras Meškiukas!"- bet garsiai nieko nepasakei, nes per daug jį myli, o nuėjai namo skėčio.

- Pagaliau atėjai! - šūktelėjo žemyn Mikė Pūkuotukas, kai tu grįžai prie medžio.- Jau buvau bepradedąs nerimauti. Aš galutinai išsiaiškinau, kad bitės iš tikro yra įtarios!
- Gal išskleisti skėti?- paklausei.
- Taip, tik dar truputį luktelėk. Būkime praktiški. Svarbiausia bitė, kurią turime apgauti, yra Karalienė. Ar moki atskirti Bičių Karalienę?
- Ne.
- Gaila. Taigi dabar, kai tu vaikštinėsi su skėčiu pirmyn ir atgal kalbėdamas: "Nagi, nagi, visai panašu į lietų",- aš užtrauksiu Debesėlių Dainelę, tokią, kurią gali dainuoti tik Debesėlis...
Taigi tau vaikštinėjant pirmyn ir atgal ir svarstant, ar lis, ar ne, Mikė Pūkuotukas traukė tokią dainelę:


Drąsiai jaučias Debesėlis,
Kai aplink padangės mėlis!
Ir kiekvienas Debesėlis
Dainą traukia kaip pašėlęs:

"Drąsiai jaučias Debesėlis,
Kai aplink padangės mėlis!"-
Tokią dainą traukia vėlei
Visi šaunūs debesėliai.


Bitės, kaip ir anksčiau, dūzgė įtariai. Kelios net išskrido iš drevės ir ėmė sukti ratą apie Debesėlį, jam dainuojant antrąjį savo dainelės posmą, o viena net akimirką nutūpė Debesėliui ant nosies, bet vėl nulėkė.
- Jonuk, oi, Jonuk,- suklykė Debesėlis.
- Ką?
- Gerai apsvarstęs, aš priėjau svarbią išvadą. Šitos bitės yra visiškai prastos.
- Iš tikrųjų?
- Visiškai prastos. Be to, manyčiau, kad jos turėtų nešti visiškai prastą medų. Ar ne?
- Iš tikrųjų?
- Taip. Be to, manau, kad laikas leistis.
- Bet kaip?- paklausei tu.

Mikė Pūkuotukas apie tai nebuvo pagalvojęs. Jeigu paleistų virvelę, nukristų žemyn,- bumpt! - ir ta galimybė jam nelabai patiko. Todėl, ilgokai pasvarstęs, jis pagaliau tarė:
- Jonuk, tu privalai šauti į balionėlį. Ar turi pasiėmęs savo šautuvą?
- Aišku, turiu,- pasakei tu. Bet jeigu šausiu, balionėlis nueis niekais,- dar pridūrei.
- Bet jeigu nešausi,- tarė Pūkuotukas,- man teks jį paleisti, ir tada nueisiu niekais aš.
Kai jis taip paaiškino, tu viską supratai, labai atsargiai prisitaikei ir šovei.
- Oi! - suklykė Pūkuotukas.
- Ar nepataikiau? - paklausei tu.
- Pataikyti pataikei,- atsakė Pūkuotukas,- bet ne į balionėlį.
- Labai atsiprašau,- pasakei ir vėl šovei, šį kartą tiesiai į balionėlį, iš kurio pamažėle išėjo oras, ir Mikė Pūkuotukas nusileido žemyn.

Laikydamos virvutę Pūkuotuko letenėlės taip nutirpo, kad paskui jis visą savaitę vaikščiojo iškėlęs jas aukštyn. Net musei atsitūpus ant nosies, jis negalėdavo jos nuvyti letena. O tiktai pūsdavo: "Pūk, pūk, pūk",- Negaliu tvirtinti, bet rodos, būtent dėl to jis buvo pavadintas Pūkuotuku.